Kaip atpažinti kokybiškus riešutus?
Riešutai – mūsų organizmui itin reikalingas ir naudingas produktas, turintis gausybę mineralinių medžiagų ir skaidulų. Vis dėlto rinkoje esant nemažai šių produktų pasiūlai, dažnai nesusimąstome, ką perkame – iš pažiūros vienodi riešutai smarkiai skiriasi savo skoniu ir kokybe. Ekspertai dalijasi savo patarimais, kaip atskirti, ar perkate geros kokybės riešutus, ir ką būtina įvertinti, kad netektų nusivilti?
Pasak gydytojos dietologės Eglės Kliukaitės-Sidorovos, riešutai užima ypatingą vietą mūsų maisto racione: „Riešutuose galima rasti iki 25 % baltymų, taip pat riebalų, įvairių mikroelementų, vitaminų, antioksidantų. Tačiau kad šis gamtos stebuklas būtų naudingas mūsų organizmui, labai svarbu pasirinkti kokybišką produktą“, – akcentuoja gydytoja.
Gydytojos teigimu, visų pirma riešutų kokybę nusako žaliava: „Plika akimi mes nematome, kaip riešutai atkeliavo iki mūsų – kokybiškiems riešutams užauginti prireikia dešimtmečių ir kruopštaus augintojų įdirbio. Todėl kokybiški riešutai nebūna pigus pasirinkimas, o pasitikėti galima laiko patikrintais tiekėjais, kurie turi praeiti gausybę patikrinimų, turi tarptautinius kokybės sertifikatus“, – akcentuoja gydytoja.
Kokybė – pagal kvapą ir išvaizdą
Norint įsigyti kokybiškus riešutus reikėtų būti atidiems ir atkreipti dėmesį į keletą pagrindinių dalykų. Visų pirma, svarbu įvertinti riešutų skonį, kvapą ir išvaizdą: „Sugedę, apkartę riešutai gali turėti senų-oksidavusių riebalų kvapą bei skonį. Kokybiški riešutai neturėtų būti kartūs ar rūgštūs, jų išvaizda turėtų būti tvarkinga – neaplūžę, nesutrupėję“, - pasakoja ARIMEX Kokybės specialistė Vaida Prokopimienė.
„Nepaisant to, kad riešutai yra prieinami ištisus metus ir gali būti vartojami ilgą laiką, jų skonio savybės skiriasi derliaus pradžioje ir jam einant į pabaigą. Šviežio derliaus riešutai visada pasižymės ryškesniu skoniu, kuris su laiku gali kisti, priklausomai nuo laikymo sąlygų. Labiausia derliaus pabaiga turi įtakos graikinių riešutų ir makadamijų, brazilinių bertoletijų skoniui“.
Natūralu, kad saugiausi riešutai yra pakuotėse – tokiu būdu jie apsaugoti nuo galimo pašalinio poveikio transportavimo metu: „Reikia rinktis originalioje pakuotėje esančius produktus tik iš patikimų gamintojų, nes jų gaminys buvo sterilizuotas, tinkamai laikomas, taikomi specialūs sprendimai, kurie padeda išsaugoti visas vertingas riešutuose esančias medžiagas, apsaugoti juos nuo pelėsio ir oksidacijos. Pakuotėse su specialia apsaugine aplinka riešutai ir džiovinti vaisiai ilgiau išlieka švieži. Tokiose pakuotėse riešutų vartojimo terminas gali trukti 9 mėnesius, be to, tai užtikrina jų nepakitusį skonį, išvaizdą, bei apsaugo nuo kenkėjų vystymosi“. pabrėžia E. Kliukaitė Sidorova.
Gydytoja dietologė akcentuoja, kad riešutuose pastebėjus pelėsį, kuris būna matomi iš dulkėtos melsvos dangos, tarsi baltas debesėlis, tokių riešutų negalima valgyti: „Pelėsis yra nuodingas mūsų organizmui – nuo jų gali prasidėti alerginės reakcijos, jie kenkia kepenims ir gali sukelti rimtą apsinuodijimą. Taip pat būtina tikrinti riešutų galiojimo datą. Sveikatai naudingi riešutai – be priedų, cukraus ir druskos“.
Individualios kokybės savybės
Migdolai. Šie riešutai būna skirtingų rūšių, todėl skiriasi savo forma ir spalva: „Kokybe nepasižymintys migdolai dažnai būna sulūžę, su matomu pelėsiu. Reikia atkreipti dėmesį, kad migdolai lukštenimo metu gali būti apibraižyti – nors vizualiai jie atrodo ne taip patraukliai, bet skonis nuo to nesikeičia“, – akcentuoja V. Prokopimienė.
Anakardžiai. Šviesi spalva yra kokybiškų anakardžių požymis. Kitas svarbus aspektas – lygus paviršius be dėmių. Anakardžių dydis taip pat yra jų kokybės rodiklis – kuo didesni, tuo geresni: „Pakuotėse galima rasti daug nuskilusių anakardžių, kurių gabalėliai gali būti susimaišę su sveikais dideliais – jei tokių riešutų kiekis didelis, tai rodo prastą kokybę. Anakardžiai turėtų būti šiek tiek salstelėję, traškūs, nebūti pernelyg minkšti. Prastos kokybės anakardžiai gali turėti pašalinį, nebūdingą „žuvies“ ar degėsių skonį ir kvapą – pastarasis gali atsirasti dėl netinkamo gamybos proceso“, – svarbiausius aspektus vardija kokybės specialistė.
Pistacijos. Kokybiškiausios – natūraliai atsivėrusios pistacijos, kurių subrendęs branduolys pats natūraliai sulaužo kevalą. Mechaniškai atvertose pistacijose branduolys sunoksta nepilnai ir neužauga tiek, kad pats natūraliai atvertų kevalą, todėl skiriasi jų skonis, o pats branduolys dažniausiai būna gerokai mažesnis nei kevalas. Pistacijų vidus turėtų būti ryškiai žalias – tai rodo, kad riešutas yra prinokęs ir skanus. Jei pistacijos neatsivėrusios, tai rodo, kad jos nesubrendusios, o viduje esantis riešutas yra ne pilnai išsivystęs – tai gali lemti ir kartesnį skonį.
Graikiniai riešutai. Reikėtų atidžiai rinktis negliaudytus graikinius riešutus, atkreipiant dėmesį į kevalo spalvą. Nors riešutai šviesiu kevalu gali atrodyti gražesni, jie dažnai yra balinami cheminėmis priemonėmis, norint pagerinti jų prekinę išvaizdą, o patys graikiniai riešutai nebūtinai bus kokybiški ir sveiki. „Graikinių riešutų skoniui ypatingai svarbi kilmės šalis bei derliaus šviežumas. Pavyzdžiui, kiniški graikiniai riešutai turi savybę į derliaus pabaigą greičiau apkarsti“, – akcentuoja V. Prokopimienė.
Pasak ekspertės, gliaudyti graikiniai riešutai, kuriuose gausu nesočiųjų riebalų rūgščių, greitai apkarsta, todėl svarbu juos laikyti sandariai uždarytus, vėsiai ir geriau tamsoje, kad šis procesas būtų pristabdytas. Išlukštentų riešutų kokybę parodo ir jų branduolio lūžyje esanti vientisa spalva.
Lazdyno riešutų spalva turi būti šviesi, tolygi ir be dėmių ar puvimo požymių. Tas pats galioja ir kedro riešutams.
Žemės riešutai. Jei renkatės šiuo riešutus su kevalu, jis turėtų būti nesulūžęs, nesupelijęs, nesusitraukęs be dėmių. Seną šių riešutų derlių išduoda pasenusių riebalų kvapas ir skonis. Riešutai be kevalo turi būti nesulūžę, be pelėsio paviršiuje, nesupuvę.
Specialistės atkreipia dėmesį, kad netinkamai laikant, riešutai gali greičiau sugesti. „Riešutus reikėtų laikyti sandariuose stiklainiuose ar dėžutėse, vėsioje ir sausoje vietoje. Kad išvengtumėte riešutų riebalų oksidacijos, atidarę juos iš pakuotės iš karto supilkite į sandarias talpyklas. Tinkamai laikomi, dauguma riešutų išsilaiko maždaug nuo trijų iki šešių mėnesių – norint ilgiau riešutus išlaikyti šviežius, galima juos saugoti šaldytuve“, – akcentuoja Arimex Kokybės ekspertė.